pornsocket.cc two bi men and sexy woman. xxx milfs finger fucked tight spread asshole. anybunny videos

Kas vyko apgultoje „Azovstal“ tvirtovėje: vaikai iš alkio piešė picas, suaugusieji gėrė dezinfekcinį skystį, kariai merdėjo sužeisti

41

Ankstų kovo 21-osios rytą du Mi-8 sraigtasparniai įskriejo į priešo teritoriją, išgąsdindami apačioje buvusius rusų karius. Sraigtasparnių viduje – specialiųjų Ukrainos pajėgų kovotojai, gabenantys dėžes, pilnas „Stinger“ ir „Javelin“ raketų, bei palydovinio interneto sistemą. Pro pačią intensyviausią kovos zoną šiame kare jie skrido vos šeši metrai nuo žemės paviršiaus, rašo „The New York Times“.

Ukrainos vyriausieji generolai tokius skrydžius laikė drąsiomis, tačiau galimai pasmerktomis misijomis. Jie skrido pas grupę Ukrainos karių, įstrigusių apgultame Mariupolio mieste esančioje milžiniškoje plieno gamykloje. Jie neturėjo beveik jokių ryšio priemonių, o jų maisto ir amunicijos atsargos buvo beveik išsekusios. Karius buvo apsupusios didelės Rusijos pajėgos, todėl jie atsidūrė ant sunaikinimo slenksčio.

Pagal planą, Mi-8 sraigtasparniai turėjo nusileisti gamykloje, iškeisti amuniciją į sužeistus karius ir su jais grįžti atgal į centrinę Ukrainą. Beveik visi suprato, kad Mariupolis ir jo gynėjai buvo prarasti. Tačiau ginklai leistų įstrigusiems kariams dar bent kelias savaites paerzinti Rusijos pajėgas, taip sušvelninant Ukrainos karių patiriamą puolimą pietų ir rytų frontuose ir suteiktų jiems daugiau laiko pasiruošti naujai rusų atakai.

„Buvo svarbu parodyti apsuptiems vaikinams, kad mes jų nepalikome, kad mes skrisime pas juos, rizikuosime savo gyvybėmis, jog išgelbėtume sužeistuosius bei atgabentume jiems amunicijos ir vaistų“, – sakė karinės žvalgybos pareigūnas, slapyvardžiu Flintas. Jis dalyvavo pačiame pirmajame skrydyje ir kartu su dar trimis kariais „The New York Times“ žurnalistams papasakojo apie šią operaciją. „Tai buvo mūsų pagrindinis tikslas.“

Du Mi-8 sraigtasparniai sunkiai svirduliavo virš Azovo jūros, judėdami link savo tikslo. Jie turėjo skristi prie pat vandens paviršiaus, kad liktų nepastebėti Rusijos radarų. Tuomet jie pamatė „Azovstal“ geležies ir plieno gamyklą – paskutinį Ukrainos gynėjų bastioną. Skrydžio metu užfiksuotame vaizdo įraše matyti ankstyvo ryto saulės nušviesta „Azovstal“, stūksanti fone lyg apgulta pramoninė tvirtovė.

Už jos – Mariupolis. Miestas, mažiau nei per keturias savaites virtęs rusenančiais griaučiais. Jo gatvės buvo nuklotos žuvusiųjų kūnais, o mieste pasilikę gyvieji retai palikdavo požemius. Alkani ir įbauginti, jie išlįsdavo iš rūsių tik norėdami rasti vandens arba maisto.

„Tai buvo liūdnas vaizdas, – sakė pirmajame sraigtasparnyje skridęs Flintas. – Jis jau buvo spėjęs virsti į griuvėsius.“

Prizas

Kremliui Mariupolis buvo lyg prizas. Vasario 24 d., Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui vos spėjus duoti įsakymą pulti Ukrainą, Rusijos kariai tankais ir šarvuočiais pradėjo plūsti per valstybės sieną ir riedėti link šio miesto su strategiškai svarbiu uostu prie Azovo jūros. Priešaušrio tamsoje buvo matyti skriejančios raketos, kurios, atsitrenkusios į daugiabučius, sužeidė pirmuosius šio karo civilius.

Tą rytą generalinis „Azovstal“ direktorius skubiai sušaukė įmonės valdybą. Šioje pramonės gigantėje tuo metu dirbo daugiau nei 11 000 darbuotojų. Generalinis direktorius, Enveris Tskitšvilis, nusprendė išjungti aukštakrosnes ir, pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo, nutraukti įmonės veiklą.

Tuomet valdyba priėmė sprendimą, kuris turėjo daugiausiai įtakos kovai dėl rytų Ukrainos.

Giliai po plieno gamykla yra įrengtos 36 slėptuvės nuo bombų. Tai – Šaltojo karo palikimas. Šiose slėptuvėse – kurių dalis yra įrengtos giliau nei šeši metrai po žeme – buvo pakankamai maisto kelioms savaitėms išmaitinti tūkstančius žmonių. Tikėdamas, kad kovos ilgai nesitęs, E. Tskitišvilis ir kiti vadovai matė šią gamyklą kaip tam tikrą prieglobstį, taigi jie pakvietė įmonės darbuotojus atvykti čia su savo šeimomis.

Tačiau E. Tskitišvilis tuo metu nežinojo, kad į „Azovstal“ atvyksta ir Ukrainos kariuomenė. Ukrainos kariams ši gamykla buvo lyg neįveikiama tvirtovė, kurią iš trijų pusių supa vanduo, ir kurią saugo aukštos sienos. Tai buvo tobula vieta paskutinei tvirtovei.

„Kariuomenė mūsų neperspėjo, o ir mes negalėjome nuspėti, kad jie pas mus bus dislokuoti, – vieno interviu metu sakė E. Tskitišvilis. – Mes viską ruošėme tik civiliams ir tik kaip prieglobstį nuo oro atakų. Mes nelaikėme savęs karo dalyviais.“

Per kitas 80 dienų „Azovstal“ tapo karo atramos tašku, kuriame Rusijos brutalumas susidūrė su atkakliu Ukrainos pasipriešinimu. Kas prasidėjo kaip netikėtumas – viename pramonės komplekse, beveik du kartus didesniame už centrinį Manheteną, kartu užsibarikadavo civiliai ir kariai – greitai tapo kruvina apgultimi, kurios metu beveik 3 000 Ukrainos kovotojų priešinosi žymiai didesnėms Rusijos pajėgoms, ir kuri abiem pusėms atnešė daugybę kančių ir mirtį.

 

Pasipriešinimas Mariupolyje trukdė V. Putinui pasiekti svarbų jo tikslą – sukurti sausumos tiltą, kuris sujungtų Rusiją su Krymu. Šį strategiškai svarbų pusiasalį pietų Ukrainoje Rusija aneksavo dar 2014 m. Tačiau ši kova buvo puikiai panaudota Kremliaus kuriamame karo naratyve. Nors „Azovstal“ buvo dislokuotos kelios karinės grupės, dauguma gamykloje buvusių gynėjų priklausė „Azovo“ pulkui – nacionalistinių pažiūrų kovotojų grupei, kurios populiarumą Ukrainoje ir ryšius su radikalios dešinės politinėmis figūromis Kremlius dažnai naudoja kaip melagingą įrodymą, jog Ukraina yra fašistinė valstybė.

Šios grupės sunaikinimas tapo svarbia propagandinio Kremliaus tikslo – „denacifikuoti“ Ukrainą – dalimi.

Nors išsamūs ir aiškūs pasakojimai apie apgultį bei karių ir civilių kovą dėl išlikimo iš pradžių plito lėtai, kova dėl „Azovstal“ Ukrainoje greitai tapo legenda.

„The Times“ kalbėjo su daugybe gamykloje buvusių gynėjų ir civilių, taip pat kariais, kurie buvo suimti Rusijos tarnybų, bet vėliau paleisti, bei aukščiausio lygio karininkais ir tarptautiniais arbitrais, dalyvavusiais derybose dėl evakuacijos. Jų pasakojimai kuria apokalipsę primenantį apgulties paveikslą, kuris jau spėjo tapti Ukrainos Alamo mūšiu.

Kare, kuriame toli nuo kamerų daugiausia kovoja anoniminiai kariai, „Azovstal“ vadai ir įprasti kovotojai ėmėsi kitokios strategijos. Jie aktyviai kalbėjosi su žurnalistais, o socialiniame tinkle „Telegram“ platino vaizdo įrašus su pasakojimais apie jų kasdienybę. Kapitonas Sviatoslavas Palamaras, gamykloje buvusio „Azovo“ pulko vado pavaduotojas, savo dienas ir naktis praleido mūšio lauke, o grįžęs į po „Azovstal“ esančius požemius, jis filmuodavo vaizdo žinutes, kuriose pasakodavo apie tos dienos įvykius.

„Mes kovojame su grupe, kuri yra daug kartų stipresnė už mus. Mums pavyko juos sustabdyti ir taip neleisti jiems judėti gilyn į Ukrainą, – balandžio pabaigoje, duodamas interviu telefonu iš „Azovstal“, sakė kapitonas S. Palamaras. – Tačiau tuo pat metu situacija yra sudėtinga, netgi kritinė.“

 

Galiausiai, „Azovstal“ tapo spąstais. Civilių buvimas ten trukdė kariams gintis. Karių buvimas ten reiškė, kad civiliai turėjo kęsti žiaurią apgultį, kurios metu išseko maisto ir vandens atsargos.

Prieš atvykdama ieškoti prieglobsčio vienoje iš gamykloje esančių slėptuvių, Natalija Babeuš čia dirbo aukšto slėgio katilo operatore. Moteris pasakojo, kad alkis buvo toks pražūtingas, jog vaikai pradėjo piešti picas bei pyragus. Kadangi ji pasisiūlė būti savo bunkerio virėja, ji kasdien eidavo į lauką, kur ant iš plytų ir metalinių grotelių susimeistrautos viryklės ji virdavo skystą sriubą ir kepdavo blynus. Jai gaminant, virš jos galvos skraidydavo bombas mėtantys naikintuvai.

Jos virtuvę rusų raketos susprogdino du kartus.

„Išgirsdavau naikintuvą, griebdavau keptuvę ir bėgdavau slėptis, skaičiuodama, kiek bombų lėktuvas numetė, – pasakojo moteris. – Kai jis skrenda tiesiai virš tavo galvos, o visur aplinkui girdėti sprogimai, tu supranti, kad tavo gyvenimas, paprasčiausiai, na, yra nieko nevertas.“

„Maniau, esu saugi“

N. Babeuš, kaip ir daugeliui kitų, „Azovstal“ reiškė šeimą. Ten dirbo jos brolis. Gamykloje dirbo ir jos vyras. Nuo pat šios gamyklos atidarymo 1933 m., kai Ukraina priklausė Josifo Stalino valdomai Sovietų Sąjungai, joje dirbo daugybė Mariupolyje įsikūrusių šeimų kartų. Vėliau, kai po Antrojo pasaulinio karo iš šios gamyklos liko tik griuvėsiai, Mariupolio gyventojai rinko aukas jai atstatyti.

„Žmonėms, o ypač po karo, ši gamykla tapo išsigelbėjimu, kalbant apie darbą ir stabilumą, – aiškino N. Babeuš. – Net ir prieš šį karą, čia nelabai buvo kokio kito darbo, išskyrus darbą gamyklose.“

Priešingai nei kiti pramoniniai praėjusios eros reliktai, „Azovstal“ toliau klestėjo net ir po Sovietų Sąjungos griūties. Jos krosnyse lydytas metalas buvo panaudotas gaminant apsauginį sarkofagą, dabar gaubiantį pažeistą Černobylio atominės elektrinės dalį, taip pat ir naujesniuose projektuose, tarp kurių ir „Hudson Yards“ pastatas Niujorke, „The Shard“ dangoraižis Londone bei „Apple“ būstinė Kalifornijoje.

Tačiau „Azovstal“ buvo pastatyta šalia vienos kruviniausių pasaulio geostrateginių linijų. 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą, Rusijos kariai, kartu su vietiniais separatistais, užėmė šalia esančią teritoriją šalies rytuose esančiame Donbaso regione. Separatistai net kelias savaites buvo okupavę Mariupolį, kol juos išstūmė proukrainietiškos pajėgos, tarp kurių kovėsi ir „Azovo“ kovotojai.

Per visus šiuos metus, kol Donbase ruseno karas, „Azovstal“ vadovai įsakė darbuotojams atnaujinti apleistas bombų slėptuves ir aprūpinti jas maistu bei vandeniu. Mariupolis tuo metu buvo vos už kelių mylių nuo „kontaktinės linijos“, skiriančios Ukrainą nuo separatistų kontroliuojamos teritorijos.

„Per aštuonerius metus Mariupolis priprato prie kartkartėmis pasigirstančių sprogimų, – sakė E. Tskitišvilis. – Dažnai girdėdavome sprogstančius sviedinius, girdėjome kovas, taigi pripratome prie jų.“

Bet visa tai pasikeitė vasario 24 d., kai Rusijos pajėgos įsiveržė į visą šalį.

Vyresnysis seržantas Sergejus Medianikas, „Azovo“ pulko karys, tuo metu buvo Mariupolio apylinkėse esančiose kareivinėse. Jo žmona, Julija Poliakova, Ukrainos nacionalinės gvardijos karė, buvo sutuoktinių namuose Mariupolio mieste. Abu jie buvo pažadinti 4 valandą ryto, kai gavo įsakymą ruoštis karui.

„Mes nesupratome, kas vyksta, – pasakojo seržantas Medianikas. – Pagalvojome, kad tai pratybos.“

Slėptis į gamyklą atskubėjo ir Anna Zaitseva, kartu su savo vyru Kirilu, kuris dirbo „Azovstal“, ir jųdviejų naujagimiu sūnumi. Moteris pasakojo, kad dar prieš karą, kai Rusija pradėjo telkti savo pajėgas Ukrainos pasienyje, ji jautė tiek daug streso, jog jos organizmas nustojo gaminti pieną.

„Kai atvykome į slėptuvę, – prisimena moteris, – su savimi buvome pasiėmę tik tai, kas svarbiausia, pavyzdžiui, labai dideles antklodes, šiek tiek maisto, vandens, dokumentus ir šiek tiek pieno mišinio.“

N. Babeuš iš pradžių nenorėjo palikti savo namų, net kai raketos pradėjo taikytis į šalia esančius daugiabučius, o gatvėse liepsnojo automobiliai. Kovo 2 d. mieste jau nebebuvo elektros energijos, vandens tiekimo ir mobiliojo ryšio, taigi N. Bebeuš ir jos vyras pagaliau nusprendė pėsčiomis eiti į „Azovstal“. Tiesa, norėdami pasislėpti nuo sviedinių, jie kas kelias minutes turėjo ieškoti kokios nors priedangos.

N. Babeuš įsikūrė bunkeryje, esančiame po geležinkelio bėgių ir sijų dirbtuvėmis, kur dirbo jos vyras. Ten ji susimeistravo lovą iš lentų, guminės dangos ir įvairių skudurų.

„Tą naktį, pirmą kartą per labai ilgą laiką, aš miegojau, – teigė moteris. – Nuoširdžiai maniau, kad esu saugi.“

Miestas mieste

Rusijos kariuomenė smogė taip greitai ir taip stipriai, kad aplink Mariupolį buvusi Ukrainos gynyba suiro vos per kelias dienas.

Seržantas S. Medianikas vairavo sovietinę mašiną, ginkluotą mažo kalibro kulkosvaidžiu, kai milžiniška Rusijos tankų kolona, lydima naikintuvų, staiga įslinko į jo pozicijas.

„Tai buvo mano karo krikštas. Neturėjome nieko, ką būtume galėję panaudoti prieš aviaciją. Norėdami išvengti netekčių, mes padarėme tai, ką galėjome, ir atsitraukėme“, – pasakojo karininkas.

Beveik niekas nemanė, kad Ukraina turi šansą. Tačiau daugumoje miestų Ukrainos kariuomenė kovojo su įsibrovėliais, kol šie privalėjo sustoti. Taip jie sugebėjo sugriauti Kremliaus planus greitai užimti Kyjivą bei sustabdė rusų veržimąsi palei pietinę Juodosios jūros pakrantę link Odesos.

Mariupolyje situacija buvo kitokia. Rusijos kariai puolė iš dviejų pusių, įsprausdami miestą į spąstus. Apsupę Ukrainos karius, jie stūmė juos link jūros ir „Azovstal“. Į gamyklą atvyko kariai iš daugybės dalinių, o kapitonas S. Palamaras, kartu su kitais „Azovstal“ vadovais, čia įkūrė vadavietę.

„Mes judėjome ir judėjome, ir judėjome link gamyklos teritorijos, nes tai buvo vienintelė išlikusi vieta“, – viename interviu sakė kapitonas S. Palamaras.

Pats miestas tapo karo auka. Iš kiemų dingo sniegas – žmonės jį rinko, nes jis tapo paskutiniu geriamo vandens šaltiniu. Gyventojai maistą gamino lauke ant laužų, o virš jų galvų praskridus rusų naikintuvams, jie iškart bėgdavo slėptis į rūsius.

„Po tokio sviedinio smūgio, nebelieka nieko. Viskas viduje išdega ir sprogsta į mažas daleles, skriejančias į visas puses, kurios galiausiai suyra, lyg ten nieko niekada ir nebūtų buvę. Nei žmonių, baldų, nei elektros prietaisų, sienų ar santechnikos. Viskas tiesiog dingsta“, – pasakojo Elina Tsibulčenko, kuri į „Azovstal“ pasislėpti atbėgo kartu su savo šeima ir dviem šunimis.

Netrukus į „Azovstal“ pradėjo plūsti civiliai, kurie nežinojo, kad į šią milžinišką teritoriją atvyksta ir kariai. „Jeigu būčiau žinojusi, kad ten bus karių, mes, turbūt, būtume ieškoję kitos vietos, kur galėtume pasislėpti“, – tikino E. Tsibulčenko.

Tačiau jau kovo pradžioje „Azovstal“ gamykloje buvo apie kelis tūkstančius Ukrainos karių. Būtent tuomet kariai ir civiliai suprato, jog jie dalinasi tuo pačiu prieglobsčiu. Ryšiai su išorės pasauliu buvo nutraukti, kai rusų pajėgos užėmė visą miestą, išskyrus kelias nedideles miesto teritorijas.

„Apsuptis buvo tokia intensyvi, kad nebuvo nė menkiausios galimybės juos pasiekti, – sakė Ukrainos karinės žvalgybos pareigūnas Flintas. – Nei sausuma, nei Azovo jūra, kurią tuo metu kontroliavo Rusijos karinis laivynas.“

Tačiau Ukrainos kovotojai vis tiek prasibraudavo į Mariupolį. Bohdanas Tsimbalas, „Azovo“ pulko jaunesnysis seržantas, su savo artilerijos daliniu surengdavo netikėtus reidus, kurie išprovokuodavo susišaudymus su Rusijos kovotojais, per kuriuos kariai rinkdavo atsargas gamyklos viduje įstrigusiems civiliams. Jis prie „Azovo“ pulko prisijungė kartu su savo vyresniuoju broliu, Antonu, iš karto po mokyklos baigimo. Jie tebuvo berniukai, kai 2014 m. separatistai okupavo netoli jų namų esantį kaimą. Jį vėliau išlaisvino būtent „Azovo“ pulko kariai.

„Šie vyrukai paaukojo savo gyvybes ir savo sveikatą, kad išgelbėtų mano kaimą nuo tų niekšų. Todėl ir pasirinkau šį kelią“, – sakė 20-metis seržantas B. Tsimbalas.

Per vieną iš šių reidų seržanto B. Tsimbalo dalinys paliko „Azovstal“ teritoriją, tačiau kariai buvo smarkiai apšaudyti. Į seržantą pataikė net kelios kulkos. Smarkiai kraujuodamas jis beveik pusantros valandos išgulėjo nuolaužų krūvoje netoli gamyklos, kol pagaliau jis buvo išgelbėtas ir nugabentas į „Azovstal“ įrengtą laikiną ligoninę. Medikai jį operavo blankioje bunkerio šviesoje.

„Azovstal“ iš lėto tapo siaubo šou. Civiliams ir kariams trūko maisto, ginklų ir vaistų, reikalingų dešimtims sužeistų karių. Kariai mirė net nuo menkiausių sužeidimų.

Nebuvo jokio kelio atgal. Tačiau kilo klausimas, ar yra kelias į „Azovstal“.

Operacija „Oro koridorius“

Du Mi-8 sraigtasparniai, atsargiai išlaviravę tarp Mariupolio uoste stovinčių krovinių perkėlimo kranų, nusileido „Azovstal“ komplekse. Žvalgybos pareigūnas Flintas greitai iššoko iš lėktuvo ir kartu su specialiųjų pajėgų komanda pradėjo iš lėktuvo krauti žalias dėžes, pilnas ginklų ir amunicijos.

Antklodėmis ir miegmaišiais apsigaubę kariai, kai kurie nebeturintys rankos ar kojos, buvo įkelti į sraigtasparnius, kurių rotoriai taip ir nenustojo suktis. Tądien jie pakilo su aštuoniais ar devyniais sužeistais kovotojais. Flintas pasakojo, kad kai kurie jų buvo sąmoningi ir rodė jų gelbėtojams telefonu užfiksuotus vaizdo įrašus, vaizduojančius intensyvias kovas, kuriose jie dalyvavo.

Kovo 21-osios misija, kurios metu užfiksuotais vaizdo įrašais Flintas pasidalino su mumis, ant žemės užtruko vos 20 minučių. „Jaučiau džiaugsmą, emocinę palaimą, kad sugebėjome išgelbėti šiuos vyrus“, – sakė Flintas.

Operacijos „Oro koridorius“ – taip ją vadino jos dalyviai – metu, „Azovstal“ gamykloje per dvi savaites buvo sėkmingai nusileista septynis kartus, buvo išgelbėti 85 sunkiai sužaloti kariai, pasakojo Flintas. Tarp išgabentų sužeistųjų buvo ir seržantas B. Tsimbalas.

Tačiau šiais sraigtasparniais atvykdavo ir nauji kariai, daugiausiai savanoriai. Vienas jų – „Azovo“ pulko eilinis Nikita Žerdevas. Kelios savaitės prieš jam atvykstant į „Azovstal“, Mariupolyje, apšaudymo metu, žuvo jo tėvas. Prieš pat išvykdamas, jis parašė savo seseriai laišką, kad nuo šiol ji turės išmokti pati pasirūpinti savimi. Tiesa, jis nuslėpė nuo jos svarbų dalyką – jis nesitikėjo iš „Azovstal“ grįžti gyvas.

„Kai tik nusileidome į „Azovstal“, supratau, kad, oho, čia tikrai daug veiksmo, – prisimena karys. – Nieko negalėjai matyti pro dūmus. Viskas buvo apšaudoma. Mus pasitikę žmonės rėkė: „Greičiau, greičiau, greičiau. Jie vykdo oro atakas kas penkias minutes, naikintuvai atskrenda.“

Mariupolyje gimęs ir augęs eilinis N. Žerdevas gerai pažinojo „Azovstal“ kovojusius karius. Tačiau atvykęs ten, jis pamatė, kad po ištisų savaičių nenutrūkstamų kovų, iš šių vyrų teliko šmėklas primenantys kariai. Alkani, pervargę ir išsitepę krauju bei ginklų alyva. Jie nustebo pamatę eilinį.

„Matai, kas čia vyksta, – N. Žerdevas prisimena kito kario jam pasakytus žodžius. – Kodėl tu nori čia mirti su mumis?“

Miestas, kurį jie matė dabar, kėlė nesuvokiamą siaubą. Keletas kovotojų pasakojo, kad gatvės buvo nuklotos žuvusiųjų kūnais, kuriuos tampė ir ėdė išbadėję šunys ir katės.

„Myliu kates, – sakė Ruslanas, kuris į gamyklą sraigtasparniu atvyko balandžio mėnesį, – tačiau nežinojau, kad jos, kai pradeda badauti, gali ėsti žmones.“

Praradimai buvo milžiniški. Eilinis N. Žerdevas tikino, kad jau antrąją dieną per rusų apšaudymus žuvo vyriausiasis jo vadas ir kitas aukštas pareigūnas. Jis išbuvo septynias dienas. Jis buvo sužeistas raketinės granatos skeveldrų – jo sprande įstrigo didelė nuolauža. Jam pajudėjus, jis galėjo likti paralyžiuotas arba numirti.

Jį išgelbėjo šie sraigtasparniai, kurie, nors ir sunkiai, vis dar atskrisdavo. Eilinis N. Žerdevas prisimena, kad jį išgelbėjusiam sraigtasparniui vos pakilus į orą, staiga pasigirdo garsus sprogimas, kurį sukėlė į orlaivio korpusą pataikiusi raketa. Nežinia kaip, sraigtasparnis šį smūgį atlaikė ir išliko ore. Deja, šis smūgis buvo lemiamas antrajam sraigtasparniui ir jo viduje buvusiems sužalotiesiems, sakė vyras.

Nusileidus ukrainiečių kontroliuojamoje teritorijoje, eilinis N. Žerdevas sugebėjo nufilmuoti, kaip atrodė jį išgelbėjęs sraigtasparnis. Po sprogimo jo korpusas buvo smarkiai apgadintas ir pajuodavęs, o į saugią vietą jie sugebėjo atskristi vos su vienu veikiančiu varikliu.

Dar vienas sraigtasparnis buvo išsiųstas balandžio 7 d., deja, likus vos keliems kilometrams iki ukrainiečių teritorijos, į jį pataikė rusų šoviniai, pasakojo Ukrainos karinės žvalgybos tarnybos vadovas, generolas Kyrylo Budanovas, prižiūrėjęs šią operaciją. Numuštas buvo ir gelbėtojų sraigtasparnis, kuris buvo išsiųstas ieškoti išgyvenusiųjų. Jame žuvo keturi specialiųjų pajėgų kariai, kartu su sraigtasparnio įgula.

Pasak generolo K. Budanovo, po šio įvykio, operacija „Oro koridorius“ buvo nutraukta. Tačiau ji padėjo „Azovstal“ buvusiems kariams ilgiau nei mėnesį atlaikyti Rusijos pajėgų puolimą.

„Jie kovojo apsupti ir atskirti. Gabenome jiems ką tik galėjome, bet, kaip suprantate, ne tiek, kiek jiems reikėjo“, – viename interviu sakė generolas K. Budanovas.

Šią kovą pakeitė ir „Starlink“ interneto ryšio sistema, kurią pirmosios misijos metu į gamyklą atgabeno Flinto komanda. Prieš tai „Azovstal“ įstrigę civiliai ir kariai buvo beveik visiškai atkirsti nuo išorinio pasaulio.

Tai leido Antrojo pasaulinio karo laikus primenančiai apgulčiai virsti interneto sensacija. „Telegram“ kanaluose buvo dalinamasi vaizdo įrašais iš gamyklos vidaus. Kariai galėjo susisiekti su savo žmonomis, kurios maldavo pasaulio lyderių kuo greičiau nutraukti kovas. Kapitonas S. Palamaras pradėjo bendrauti su žurnalistais, siųsti jiems vaizdo įrašus ir pasakoti apie bunkerius, kuriuose slepiasi šimtai sužeistų ir kovoti nebegalinčių karių.

Pasaulis pagaliau pamatė, kas vyksta „Azovstal“. Ir šis vaizdas priminė apokalipsę.

Ties pamišimo riba

„Azovstal“ įrengtoje kovos lauko ligoninėje gulintys sužeistieji buvo išbalę, jų veidai – numirėliški. Susispaudę tamsiame ir dulkių pilname bunkeryje, dauguma jų gulėjo ant betoninių grindų. Iš jų žaizdų bėgo kraujas ir pūliai, o ten, kur atsirasdavo gangrenos, jų oda pažaliuodavo ir pradėdavo pūti.

Kapitonas S. Palamaras su vienu žurnalistu pasidalino vaizdo įrašu ir nuotraukomis, darytomis „Azovstal“ karo lauko ligoninėje vėlyvą balandį. Taip jis tikėjosi pažadinti pasaulį ir telkti palaikymą jo kenčiantiems kariams. Juodas pelėsis įsiveisė ne tik maiste, bet ir senose ir suplyšusiose patalynėse, jo buvo net ant ginklų. Vaistų trūkumas buvo toks didelis, jog chirurgai buvo priversti operuoti be pakankamos anestezijos.

Rusijos artilerija gamyklą talžė dieną ir naktį, o jų naikintuvai mėtė raketas ir bunkerius ardančią amuniciją, dėl kurios po žeme esančios slėptuvės tapo nebesaugios.

Praėjus kelioms dienoms po to, kai kapitonas S. Palamaras pasidalino prieš tai minėtu vaizdo įrašu, viena raketa pataikė tiesiai į ligoninę. Dėl smūgio įgriuvo ligoninės lubos, po nuolaužomis palaidodamos nežinomą skaičių sužeistų kovotojų ir jų slaugytojų. Mūšiai nesustojo net ir tuomet, kai kariai bandė iš griuvėsių ištraukti savo kolegas.

„Priėjome pamišimo ribą, – trumpoje ukrainiečių dokumentikoje apie mūšius gamykloje atviravo „Azovo“ pulko karys Dmytro Kozatskis. – Supranti, kad tavo draugai mirė, jie guli čia, šalia tavęs. Iš kitos pusės, tu dar vaikštai. Tu džiaugiesi, nes tu išgyvenai.“

„Tą kvapą atsiminsiu ilgą laiką, – sakė karys. – Tai buvo kraujo kvapas.“

Tuo metu paskutiniai Ukrainos daliniai, dar kovoję už gamyklos ribų, jau buvo atsiraukę į gamyklos vidų.

Lauke, visas gamyklos perimetras buvo stebimas Rusijos karių. Čia atvyko Rusijos valstybinės televizijos korespondentai ir apie karą rašantys tinklaraštininkai. Rusijos pėstininkai ne kartą bandė prasibrauti į „Azovstal“ teritoriją, tačiau kas kartą jie buvo priversti atsitraukti.

Vėlyvą balandį, Aleksandras Sladkovas, Rusijos valstybinės televizijos karo korespondentas pasidalino vaizdo įrašu, kuriame matyti baltus raiščius ant rankų užsirišę rusų kariai, nešiojantys tam tikrus ginklus ir besiruošiantys šturmuoti „Azovstal“. Žemė, kuria jie ėjo, buvo tapusi suniokota ir nuolaužų pilna dykyne. Fone buvo matyti milžiniška „Azovstal“ gamykla.

„Šį pastatą jie bandė užimti jau tris kartus, – tolumoje griaudžiant artilerijai pasakojo A. Sladkovas. – Jeigu atvirai, nemaniau, kad čia atsidursiu.“

Tačiau situacija viduje buvo žymiai blogesnė. Ukrainos kariams beviltiškai trūko vandens ir maisto, o išėję jų ieškoti, jie rizikuodavo mirti nesustojančių apšaudymų metu.

Kiek anksčiau kapitono S. Palamaro ir kitų siųstos žinutės buvo pilnos kareiviškos drąsos. Jie pasakojo, kad kariai buvo pasiruošę mirti su ginklu rankose ir tapti dėl Ukrainos šlovės pasiaukojusiais kankiniais. Tačiau apgulčiai tęsiantis, atsiradus maisto ir vandens trūkumui, dauguma jų pradėjo tikėtis, kad ši kova baigsis derybomis.

„Mes esame pasiruošę palikti šį miestą, nes jame nebeliko ką ginti, – balandžio pabaigoje sakė kapitonas S. Palamaras. – Mūsų nuomone, mes įvykdėme savo misiją. Tačiau mes ir toliau ginsimės, kol gausime įsakymą atsitraukti. Ir net jeigu mes paliksime šią gamyklą, mes paliksime ją su savo ginklais.“

Neviltis

Civiliai badavo. Balandžio pabaigoje N. Babeuš ir kiti jos bunkeryje gyvenę suaugę žmonės į dieną valgyti gaudavo vos vieną kartą. Dažniausiai tai būdavo su vandeniu sumaišyta konservuota mėsa. Jei jiems pasisekdavo, bunkeryje buvę 14 vaikų valgydavo du kartus per dieną. Pusryčiams jie paprastai gaudavo blynus iš avižinių dribsnių, vandens ir šiek tiek miltų. Moteris prisimena, kaip vieną rytą ji ant savo lovos rado vaiko piešinį, kuriame jis nupiešė picą.

„Jie badavo ir negavo pakankamai vitaminų. Viena moteris tiek nusilpo, jog vaikščiodama ji visuomet už ko nors užkliūdavo, jai buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, ji beveik nualpdavo“, – sako N. Babeuš.

A. Zaitseva, antrąją karo dieną atbėgusi slėptis į „Azovstal“ su savo vyru ir neseniai gimusiu sūnumi, patyrė smegenų sukrėtimą, o jos motina susilaužė ranką, kai joms bandant pašildyti pieno mišinį, netoliese jų sprogo bomba.

A. Zaitsevos sutuoktinis prisijungė prie „Azovo“ karių ir persikėlė į kitą bunkerį. Jis, kartu su kitais kariais, aplankydavo savo šeimą, atnešdavo jiems maisto ir saldainių. Savo sūnui, Sviatoslavui, jis atnešė pasakų knygą, o žmonai – romaną „Robinzonas Kruzas“.

„Pažadėjau jam, kad kai jis grįš, mes susilauksime mažos mergaitės, nes jis visuomet svajojo turėti dukrą“, – interviu metu sakė moteris.

Tai buvo paskutinis jo apsilankymas.

Visus apėmė neviltis. Bunkeriuose besislėpę žmonės ištisas savaites nematė saulės šviesos ir nebuvo įkvėpę gryno oro. Kaip pasakojo Anna Krylova, jie tapo irzlūs ir žiaurūs, kartais kildavo muštynės. A. Krylova bunkeryje gyvena su savo 14-mete dukra. Kai kurie taip beviltiškai norėjo nuo visko pabėgti, jog iš per pandemiją įrengtų dozatorių pradėjo gerti alkoholio turintį rankų dezinfekavimo skystį.

„Tai tapo nebepakeliama“, – prisimena A. Krylova.

Evakuacija

Balandžiui baigiantis, Rusijos pajėgos vis dar nesugebėjo įsiveržti į „Azovstal“ teritoriją. Šiuose mūšiuose dalyvavo daugiau nei 12 000 Rusijos karių. Buvo panaudota tūkstančiai šovinių.

„Azovo“ pulko kariai pradėjo dalintis bunkeriuose užfiksuotais vaizdo įrašais, kuriuose matyti kūdikiai su iš plastikinių maišelių padarytomis sauskelnėmis bei vyresni vaikai, dėvintys jiems gerokai per dideles „Azovtsal“ gamyklos darbuotojų uniformas. Vaikai ir jų motinos maldavo leisti jiems grįžti namo, vėl pamatyti saulę.

„Iš čia nėra jokio pabėgimo, – viename įraše sakė verkianti moteris. – Vaikai jau mėnesį su puse nematė saulės.“

Iš Mariupolio pabėgusių moterų grupė, kurių dauguma buvo „Azovstal“ įspęstų karių žmonos, pradėjo kampaniją, kurios tikslas – išgelbėti šiuos vyrus. Jos kreipėsi į pasaulio lyderius ir netgi susitiko su popiežiumi Pranciškumi Vatikane.

„Jūs esate paskutinė mūsų viltis, – popiežiaus maldavo vieno „Azovo“ pulko vado žmona Kateryna Porokopenko. – Tikiu, kad galite išgelbėti jų gyvybes. Prašau, neleiskite jiems mirti.“

Balandžio 26 dieną Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinis sekretorius Antonio Guterresas nuvyko į Maskvą su pasiūlymu atverti humanitarinį koridorių „Azovstal“ įstrigusiems civiliams. Kaip rašoma pranešime, prezidentas V. Putinas „iš esmės“ sutiko su šiuo pasiūlymu.

Po keturių dienų, artėjant saulėlydžiui, A. Krylova ir jos dukra pagaliau išlindo iš požeminio bunkerio ir pamatė gęstančią dienos šviesą. Jos įsėdo į autobusą ir buvo išvežtos iš gamyklos teritorijos. Saugioje vietoje jas pasitiko JTO ir Raudonojo Kryžiaus atstovai.

„Virš galvos buvo toks mėlynas, mėlynas dangus. Buvo tylu, – prisimena A. Krylova. – O sunaikinta gamykla atrodė tokia apokaliptinė.“

Osnata Lubrani, vyriausioji JTO atstovė Ukrainoje, apibūdino šoką, kurį patyrė, kai atvykusi į Mariupolį padėti koordinuoti evakuaciją, ji pamatė pakelėse esančias kapavietes.

„Pagalvojau apie Drezdeną“, – duodama interviu sakė O. Lubrani, omenyje turėdama Vokietijos miestą, kuris Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkų bombų buvo sulygintas su žeme.

Evakuacija buvo kankinanti. JTO atstovė pasakojo, kad prieš tai vykęs bombardavimas buvo toks agresyvus, jog civiliai iš pradžių atsisakė lįsti iš savo bunkerių. Tačiau likti gamykloje buvo pavojinga. Taigi per kelias ateinančias dienas „Azovstal“ paliko visi civiliai.

JTO ir Raudonojo Kryžiaus atstovai palydėjo juos iki Rusijos kontroliuojamame Ukrainos pakrantės miestelyje įrengto patikros punkto. Ten jiems buvo liepta nusirengti, kad juos būtų galima apieškoti, jie buvo apklausiami, norint išgauti bet kokią informaciją apie gamykloje likusias Ukrainos pajėgas. Kelis žmones Rusijos pareigūnai išlaipino iš autobusų, nes jie pasirodė įtartini.

Kai kurie nusprendė grįžti namo į subombarduotus mikrorajonus Mariupolyje ir ten ieškoti savo artimųjų. Tačiau dauguma jų pasiliko vakarų Ukrainoje, kur yra pakankamai saugu.

Pagaliau gavusi naują mobilųjį telefoną, N. Babeuš sužinojo, kad jos tėvai, likę Mariupolyje, vis dar gyvi. Jie ieškojo jos kovo pabaigoje, tačiau tuomet rado tik jos katę, Lizą, kuri buvo išbadėjusi.

„Jie manė, kad mes nebegyvi, – kalbėdama apie savo tėvus sakė N. Babeuš, – Ačiū Dievui visi išgyveno. Net Liza.“

Kapituliacija

„Pastebiu, kaip link manęs skrieja spindintis ir švilpiantis daiktas, pakabintas ant virvutės, kai staiga jis perpjauna mano kojas lyg jos būtų dešrelės. Pradėjau šaukti: „Aš nukraujuosiu, aš nukraujuosiu, duokit man turniketą. Nušaukit mane, nušaukit mane.“

„Prie manęs pribėga kažkoks vyrukas ir man sako: „Ne šiandien.“

Ruslanas, neatskleidęs savo pavardės, kad apsaugotų savo brolį, kovojantį su rusais šalies rytuose, buvo skubiai nugabentas į karo lauko ligoninę bunkeryje, kur gydytojai atliko greitą operaciją ir skyrė jam didelę dozę morfijaus.

Prabudęs po kelių valandų, jis patyrė šoką. Jis gulėjo ant gulto, o jį supo rusų kariai, kurių veidus dengė balaklavos. Vienas rusų vadas pasakė jam: „Laikykis.“

Kol Ruslanas buvo be sąmonės, Kyjive buvo priimtas nelengvas sprendimas. Norėdami išgelbėti ten likusių kovotojų gyvybes, jie įsakė „Azovstal“ gynėjams pasiduoti ir leistis būti paimtiems į karo nelaisvę.

Ruslanas buvo vienas pirmųjų evakuotų karių. Kartu su juo buvo išgabentas ir seržantas S. Medianikas, kuris nebuvo sužeistas, jam tiesiog buvo liepta padėti išnešti sužeistuosius iš gamyklos.

„Buvo šiek tiek nusivylimo, – pripažino seržantas, – tačiau giliai sieloje džiaugiausi, kad likome gyvi.“

Kiti buvo ne tokie entuziastingi. Ruslanas sakė, kad jeigu jam būtų suteiktas pasirinkimas, jis nebūtų pasidavęs. „Būtume kovoję iki galo“, – tikino karys.

Į rusų kontroliuojamoje teritorijoje Donecko srityje įkurtą belaisvių stovyklą buvo išvežta apie 2 500 karių. Jie buvo tardomi, apgyvendinti ankštose kamerose, o per dieną gaudavo tik tiek maisto, kad nenumirtų iš bado.

Kiekvieną rytą, lygiai šeštą valandą, juos pažadindavo garsi muzika – per įrengtas kolonėles grojantis Rusijos himnas.

Mainai

Birželio 29 d., 13 valandą, sargas liepė seržantui S. Medianikui palikti jo kamerą. Jam buvo pasakyta, kad jis keliaus į papildomą tardymą. Jis buvo įsodintas į karių pilną autobusą. Dauguma jų buvo rimtai sužaloti. Tarp jų buvo ir Ruslanas su subintuota po amputacijos likusia žaizda.

Jie važiavo ištisas valandas. Tik kai seržantas pamatė Ukrainos karius, jis suprato, kad jis tapo mainų dalimi. Po intensyvių derybų, ukrainiečiai ir rusai susitarė apsikeisti karo belaisviais. Tą dieną namo grįžo 144 ukrainiečiai, dauguma jų – „Azovstal“ kovotojai.

Seržantas išlipo iš autobuso, jį akino ryški vasaros saulė. Jis nustebo pamatęs savo žmoną, Juliją Poliakovą, Ukrainos nacionalinės gvardijos karę. Jie nebuvo kalbėję nuo kovo 1 d. Jis manė, kad ji nebegyva.

„Mes pamatėme vienas kitą. Buvo tiek džiaugsmo“, – pasakojo vyras.

Trečią karo dieną, suintensyvėjus Mariupolio apšaudymams, J. Poliakovai, kaip ir kitoms moterims jos dalinyje, buvo liepta palikti gvardiją. Ji slėpėsi daugiabučio, kurioje pora gyveno, rūsyje, kol į jį nepataikė sviedinys, visiškai sudeginęs ir sugriovęs šį namą.

Tuomet ji pėsčiomis pabėgo iš miesto. Jai pavyko pasiekti Mariupolio užmiestį, tačiau ji buvo sulaikyta Rusijos pajėgų kontroliuojamame patikros punkte. Jie atėmė jos telefoną paieškai, o supratę, jog ji yra „Azovo“ pulke kovojančio karo žmona, įkalino ją areštinėje. Jie vadino moterį fašiste ir vertė ją giedoti Rusijos himną. Jie sakė jai, kad jos vyras tikriausiai jau žuvęs.

„Azovo“ kovotojai nėra imami į karo nelaisvę. Juos nušauna vietoje“, – pasak moters jai aiškino rusų pareigūnai.

Ji buvo vienintelė belaisvė iš jos stovyklos, kuri tapo mainų, išlaisvinusių ir jos vyrą, dalimi. Ukrainos pareigūnai reikalavo juos paleisti dėl poros vaikų, kuriuos tuo metu prižiūrėjo jų ligota močiutė

„Kai pamačiau jį, paprasčiausiai… Net dabar verkiu“, – sakė moteris.

Šiuo metu likusieji išgyvenę „Azovstal“ kariai vis dar yra laikomi karo belaisvių stovykloje Rusijos kontroliuojamoje rytų Ukrainos dalyje. Kariuomenės vadai, įskaitant ir kapitoną S. Palamarą, buvo perkelti į Rusiją ir dabar kali Maskvos Lefortovo kalėjime, kuriame J. Stalino laikais buvo vykdomi žiaurūs kankinimai.

Ukrainos lyderiai prižadėjo, kad jie grįš namo gyvi, tačiau Rusijos pareigūnai grasina kai kuriems iš jų pateikti kaltinimus dėl karo nusikaltimų.

Iki šiol į Ukrainos valdomą teritoriją palaidojimui buvo atgabenti 400 karių kūnai.

Niekas nežino, koks tikslus skaičius žmonių vis dar yra palaidoti po „Azovstal“ griuvėsiais.

www.tv3.lt

chudai hd alle de pornos kittytube