Šią Lietuvos kavinę praminė tikra „šerykla“: nuo patiekalų rankiojo plaukus

9 285

Jei aš būčiau Salantų bažnyčios kunigas, po sekmadieninių pamaldų tarp visų nusidėjėlių pirmoji apie bažnyčią keliais eitų „Pakalnutės“ savininkė, o paskui ją sektų jos virėjos – toks maistas, kuris gaminamas „Pakalnutėje“, yra didžiausia nuodėmė, kuriai išpirkti vargu ar pakaks visą dieną ropoti apie bažnyčią takeliu, nubarstytu žirniais.

Tokia bausmė vargu, ar atpirks tą gėdą, kurią ši maitinimo įstaiga užtraukia Salantų miesteliui – ką čia miesteliui, tai gėda visai Žemaitijai.

Prisėdę terasoje negavome jokio meniu. Tiesiog prie mūsų priėjo moteris ir išvardijo, kas siūloma. Užbėgdamas tolimesniems įvykiams už akių noriu šioje apžvalgoje parašyti ir kelis gerus žodžius, kurių verta tą dieną dirbusi padavėja. Tai, kaip ji viena sukosi po terasą, būtų galima palyginti su Šaolino kovotoju, kuris vienas sugeba nugalėti armiją blogiukų.

Ji dirbo pasakiškai greitai, stebėjo ir matė visus lankytojus terasoje, ir tai buvo vienintelis dalykas, kuris tądien mums padarė įspūdį.

Kadangi dirbo tik lauko terasa, o baras buvo uždarytas, praleiskime interjero apžvalgą ir eikime tiesiai prie maisto.

Ją norėčiau pradėti nuo įžangos apie maitinimo įstaigose besilankančius žmones. Jų būna keli tipai: vieni į kavines ar restoranus eina pavalgyti, o kiti – paėsti.

Pirmiesiems svarbūs keli dalykai – patiekalo ingredientai, maisto patiekimas, skoniai, produktų suderinamumas, kainos ir kokybės santykis, aplinka (interjeras, švara).

Na, o antra grupė, į maitinimo įstaigas einanti paėsti, kreipia dėmesį tik į porcijos dydį ir, svarbiausia, santykinai mažą, jų manymu, kainą.

Skaudu, nes skanaus maisto valgymą žmonės iškeičia į senuose taukuose keptą maistą, bet kaip sudrėbtą į lėkštę. Ir viskas tik dėl galimybės daug paėsti, o vėliau girtis, kad, girdi, taip privalgiau, kad visą dieną valgyti nesinori.

Gerbiamieji, dėl to ne vienam sustoja skrandžiai, o organizmas net nežino, kaip visa tai, ką be sąžinės graužaties į save sudrėbėte, apdoroti… Tokiais atvejais padeda tik dideli kiekiai mineralinio vandens „Boržomi“ arba „Coca-Cola“.

Nesuklysiu teigdamas, kad į antrąją auditorijos dalį ir nusitaikiusi „Pakalnutė“.

Net nežinau, kokiai kategorijai priskirti šią maitinimo įstaigą. Nes su tokiu požiūriu į maistą ji negali būti net valgykla – bet kurioje valgykloje, skirtingai nei čia, maistas valgomas. Tad jei jau ją priskyriau prie maitinimo įstaigų, į kurias žmonės eina ėsti, tai ją, manau, galėčiau vadinti ŠĖRYKLA, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Šioje šėrykloje lankausi jau antrą kartą. Pirmasis buvo prieš trejus metus, tada valgiau tik vienas ir daugeliui mano prastas įvertinimas nepatiko. Tad šį kartą pasitelkiau keturis pagalbininkus, kad apžvalga būtų labiau objektyvi.

Sovietiniai laikai, kai maitinimo įstaigose 100 g mėsos kepsnys būdavo taip stipriai paniruojamas kiaušinio plakinyje ir džiūvėsėliuose, kad po tokių burtų sugebėdavo padvigubėti, lyg ir pasibaigę prieš 30 metų.

Tais laikais virėjos taip elgdavosi, nes vogdavo mėsą ir vakare po darbo maišais vilkdavo namo. Tada visi galvojo, kad apvaginėja Sovietų Sąjungą. Gal tas moterėles ir galiu pateisinti, nes taip savotiškai jos „kovojo“ su okupacija.

Bet su kuo kovoja ir ką apvaginėja „Pakalnutės“ virėjos – nesuprantu. Juolab, kad ten nuolat sukasi savininkė. Tad išvilkti mėsos maišą – misija neįmanoma.

Manau, tokios mažos mėsos normos ten nustatytos sąmoningai, ir jas nustatė ne kas kitas, o vadovas.

Tad jei kam nors yra pigu Salantuose valgyti plonytį karbonadą, užkeptą pievagrybiais ir neaiškiu sūriu, už 5,50 euro, tokiam žmogeliui noriu rekomenduoti užsukti į bet kurią valgyklą didmiestyje. Ten jus maloniai nustebins ne tik didesnis mėsos gabalas, bet ir priblokš gausesnis garnyras ir – kas svarbiausia – ženkliai mažesnė kaina.

Pirmą „stebuklą“ – juodą plauką patiekale – atrado vienintelė dama mūsų kompanijoje. Ji užsisakė kepsnį, užkeptą grybais. Ar reikia dar sakyti, kad dėl radinio ji nutraukė beskonybės degustaciją? Ir tai buvo akmenukas į mano daržą, nes į šį Žemaitijos „perliuką“ ją pakviečiau aš.

Plauko nefotografavome, kol neradome antro. Šį kartą plaukelį šonkaulių lėkštėje radau aš. Tai tik patvirtino: apsileidimas virtuvėje tokio lygio, kad šio maisto neturėtų valgyti žmonės – jis skirtas nebent gyvuliams.

Jūs sakote – didelės šonkaulių porcijos? Gerai, padiskutuokime apie šį mitą, kuris, manau, užvaldęs tuos, kurie šonkaulių nėra valgę kitur.

Šonkaulių kaina, jei neklystu, – 6,50 euro. (kainų nežinome, nes net ir gautame kasos kvite jos nenurodytos, tik įvardintos bendrai – „virtuvė“).

Sukurti iliuzijai, neva porcija išties didelės, naudojamos šaltiems patiekalams skirtos lėkštutės – jose ant virtų bulvių suversti keli šonkauliai netelpa ir virsta iš lėkštės. O šalia jų įdėta po mažytį valgomąjį šaukštą pigiausių daržovių garnyro.

Tie, kurie rėkiate, kad čia pigu, – klystate. Net daržovių, kurių kilogramas kainuoja apie 0,30 euro, lėkštėje pagailėta, nes taupo žmonės. Kam atvykusiems paėsti dėti daugiau pomidorų ar agurkų, jie juk kainuoja brangiau?

O vietoje šonkaulių, kurie normaliose maitinimo įstaigose ruošiami iš žalios mėsos, vietoje kepami ir paskaninami glazūra, jums patiekia didelėje mėsos apdirbimo įmonėje neaiškiu būdu apdorotus medžio kietumo šonkaulius, neva rūkytus. „Pakalnutės“ virtuvėje juos tik apverda ir prieš patiekiant apibarsto prieskoniais, primenančiais vegetą, kurie net byra valgant šonkaulius. Nes per plėvę prieskoniai neįsigeria.

Tiesa, išmanantys maisto gamybą meistrai tą plėvę prieš kepdami ar rūkydami šonkaulius nulupa, nes ji suteikia kartumo. Bet kadangi čia renkasi žmonės paėsti, svarbu, kad šonkaulių būtų daug, tad plėvė lieka.

Išsiilgusiems „Pakalnutės“ šonkauliukų galiu pasakyti, kad panašių „delikatesų“ galite rasti prekybos centruose – ten jie susiraitę stiklinėse vitrinose. Vaizdas nekoks. Tarsi būtų kokio žvėrelio, kurį dar pirmykščio žmogaus laikais pritrėškė mamutas. Bet parsinešę namo ir kelias valandas gerai apvirę, vėliau apibarstę vegeta bei patiekę su kelias dienas stovėjusiomis ir nuo senaties plaukusiomis pavytusiomis morkų, burokėlių, šviežių kopūstų salotomis, galėsite pasinerti į ėdimo ekstazę.

Tiesa, nepasakysiu, kur gauti tokių sudaužytų virtų bulvių, kurios „Pakalnutėje“ slepiamos po šonkauliais – turbūt tai daroma tam, kad tas, kuris jas neša, prie stalo nenumirtų iš gėdos už tokį vaizdelį lėkštėje.

Už virtas bulves baisesnės buvo gruzdintos. Kokiame aliejuje jos gruzdinamos, galiu tik spėlioti. Įtariu, spalva jis primena grikių medų, tik ne toks tąsus.

Mums patiektos bulvės buvo be skonio, tuščiavidurės, guminės. Toks jausmas, kad jų iš anksto prigruzdinamas didelis puodas, vėliau jos dar kartą greit pašildomos – o tuomet keliauja gąsdinti žmonių. Tad tos virtos ir sudribusios jų giminaitės šias lenkė visa galva.

Ieškantiems naujų receptų savo virtuvei atskleisiu vieną, kurį sužinojome „Pakalnutėje“. Pasirodo, paniruotą vištienos kepsnį galima užkepti konservuoto ananaso pusele, ant jo uždrėbus šaukštą grietinės ir viską užkepus sūrio kepure. Nemanau, kad kas yra valgęs tokią šlykštynę, bet aukštoje temperatūroje apdorotos grietinės skonis primena pakaitintą kefyrą. Tad tiems, kurie turi problemų dėl užkietėjusių vidurių, primygtinai rekomenduoju atvykti jo paskanauti. Garantuoju – problemas išspręsit jau po pirmo karto. Kas sugalvojo tokią nesąmonę ir kam taip gadinti patiekalą – štai kur pagrindinis klausimas

Žvelgdamas į mums patiektą maistą mąsčiau, koks žmogus galėjo jį taip sugadinti. Greičiausiai tai moterėlė, kuri prieš tai ruošė vaišes kokiame bažnytkaimyje krikštynoms, pamaitino 50 žmonių, tada kitas dvi dienas praleido ruošdama vestuvių puotą 100 svečių ir po visų švenčių užsuko padirbti į „Pakalnutę“, bet meilė darbui buvo mirus dar tuomet, kai pradėjo ruošti krikštynų stalą.

Norėjau rašyti, kad mums lankantis ji turbūt ruošė gedulingus pietus, kuriuose ir mums teko sudalyvauti, bet per gedulingus pietus žmonės irgi valgo, o ne ėda. O čia maistas gaminamas tik linkusiems paėst.

Mūsų paliktos lėkštės su maistu nudžiugino padavėją, tiesa, ji pasidžiaugė už savo šuniuką, kuriam jį parneš. Manau, čia su vienu šuniuku neapsieisite, reikia pradėti auginti kiaules.

Kalnas saldainių, po kuriais buvo paslėpta sąskaita, tikrai neatpirks to nusivylimo, kurį patiria klientas.

Galėčiau dar ilgai lieti tulžį koneveikdamas tragišką požiūri į maisto gamybą, bet nebesikoncentruosiu ties Lietuvos maitinimo įstaigų gėda. Yra šimtai maitinimo įstaigų, kurios „Pakalnutę“ lenkia visa galva, ir dar nėra sulaukusios mano vizito, tad baigiu šią graudžią apžvalgą kreipimusi į savo sekėjus ir į visus, kurie ją skaitys.

Turiu didelį prašymą: žinau, kad po mano apžvalgos mėgstantys paėsti komentaruose lies ašaras, pyktį, sius ir koneveiks mane, jog išsidergiau iš jų numylėtos kavinukės. Tad jei tokiuose komentaruose atpažinsite savo draugą, giminaitį ar šiaip pažįstamą, pasisiūlykite jį nuvežti į kitą maitinimo įstaigą, kad žmogus paragautų išties skanaus maisto.

Tik nepadarykite klaidos ir nenuvežkite žmogaus iškart į restoraną. Prie gero maisto reikia pratinti po truputėlį, šoko terapija čia nepadės, tad pradėkite ekskursiją po maisto pasaulį nuo valgyklų. Gelbėkite savo artimus žmones, nes jie paklydę ir nežino, kad be ėdimo, galima dar ir LABAI skaniai pavalgyti.

„Pakalnutę“ vertinu 1/5. Penki patiekalai, iš kurių dviejuose radome po plauką, apgailėtino skonio. Pradedu manyti, kad man reikia perdaryti vertinimo sistemą ir įvesti minusinius balus, kuriais galėčiau vertinti šėryklas.

Šaltinis: Riebus katinas