Prasieiti po parką ar pasivaikščioti mišku mėgsta ne vienas. Tačiau ar ryžtumėtės nueiti 500 kilometrų pėsčiomis? „Tikrai taip“, – drąsiai atsakytų 24 metų iš Seirijų miestelio kilusi, o dabar Nyderlanduose gyvenanti tautietė Indrė Šeštavickaitė.
Moteris šią vasarą pėsčiomis ėjo nuo Žagarės miesto, Latvijos pasienio, iki Seinų, miesto netoli Lenkijos pasienio. Šiam 500 kilometrų atstumui nueiti buvo numatyta 21 diena, tačiau Indrei jį pavyko įveikti per 19 dienų.
„Suradau atsakymą – reikia eiti“
Vaikystėje Indrė buvo aktyvus vaikas. Ji mėgdavo sportuoti, leisdavo laiką bėgiodama ir tai jai labai patiko. Tačiau to, kad kada nors nueis 500 kilometrų, ji niekuomet nebūtų pasakiusi.
O viskas prasidėjo taip, kad gyvendama Nyderlanduose moteris įsisuko į įprastą gyvenimo ritmą. Dažnam girdimas „darbas-namai“ režimas Indrei buvo puikiai pažįstamas.
„Dingo noras kažką veikti, pajaučiau, kad per daug rutinos atsirado mano gyvenime. Dėl to pradėjau eiti pasivaikščioti į parką tam, kad surasčiau atsakymą į šį klausimą“, – pasakojo Indrė.
Šie pasivaikščiojimai tapo Indrės kasdienybės dalimi. Tad po kurio laiko Indrės galvoje kažkas sukirbėjo: „Ėjau, ėjau, ėjau ir suradau atsakymą – reikia eiti“.
Taip užgimė pirmosios mintys apie tolimesnio atstumo įveikimą pėsčiomis. Tiesa, iki lemtingojo „Camino Lituano“ kelio pasirinkimo dar teko palūkėti.
Tuo metu Indrė galvojo pėsčiomis pereiti Nyderlandus. Ji pasakojo, kad atstumas nebuvo toks didelis. Visgi, neilgai trukus ji sužinojo apie „Camino“ kelią Ispanijoje.
Tam ji susipirko visą įrangą, ėmė ruoštis, domėtis ir tuomet išgirdo apie „Camino“ kelią Lietuvoje: „Kaip tik vasarą turėjau turėti dviejų mėnesių atostogas. Tai palikau nuošaly ispaniškąjį kelią ir ėmiausi lietuviškojo.“
Pirmas dienas lydėjo draugas
Pasiryžusi nueiti 500 kilometrų, Indrė suprato, kad reikia ruoštis. Pasiruošimas – ne tik reikalingų daiktų susipirkimas, bet ir fizinis pasirengimas tolimai kelionei.
Tuo metu Indrė planavo eiti viena, tad po darbo ir savaitgaliais nueidavo ne vieną dešimtį kilometrų. Jos dienos norma galėdavo tapti ir 30 ar net 40 kilometrų per dieną.
Dėl to Indrės antra pusė, matydama, kaip stipriai Indrė dega noru eiti šį kelią, sutiko ją kelias dienas palydėti: „Mano draugas matė mano emocijas, mano užsidegimą eiti, tai jis pasisiūlė eiti drauge pirmas kelias dienas. Jis norėjo įsitikinti, kad eiti saugu.“
Kaip tarė, taip ir padarė. Pirmąsias kelias dienas pora ėjo kartu. Įdomu tai, kad net ir tomis dienomis jiedu spėjo susidurti su iššūkiais.
„Buvo baugių oro sąlygų. Kai ėjome dar dviese, tai mus užklupo audra. Tuo metu nežmoniškai lijo, buvo kruša, bet, aišku, dviese buvo linksma.
Žinoma, jei tuo metu būčiau buvusi viena – būtų neramu. Juk nebuvo užuovėjos ar pastogės, buvome pievoje.“
Sunkiausia buvo penktoji diena
Vėliau Indrės draugas paliko merginą eiti vieną. Indrei buvo likę dar daugybė kilometrų, tad ji susikaupė ir žygiavo toliau.
Moteris kalbėjo, kad iš pradžių jos tikslas buvo kuo greičiau nueiti kilometrus, tačiau neilgai trukus ji suprato, kad skubėti nevertėtų.
„Po penktos dienos mano mąstymas pasikeitė. Šeimininkai, pas kuriuos nakvojau penktą dieną sakė, kad ji keliautojams būna sunkiausia.
Ypač tai pasireiškia emociškai, mat dauguma žmonių tada ir meta kelią. Tad po penktos dienos supratau, kad noriu išjausti visą kelią, visas emocijas, kurias patirsiu, ir stengiausi eiti ramiai.“
Indrė pasakojo, kad prieš tai buvo girdėjusi, jog pirmoji savaitė einant piligriminį žygį – pati sunkiausia. Ji teigė, kad tai tiesa.
Iš tiesų, Indrės kūnas po savaitės ėjimo pradėjo priprasti prie sunkiausių ėjimo ruožų ir didelio kilometrų skaičiaus. Po to laiko eidama Indrė skausmo jau nebejautė.
Kelią nueiti padėjo sutikti žmonės
Pasak Indrės, fiziniai sunkumai – tėra lašas jūroje palyginus su tuo, ką ji jautė psichologiškai eidama 500 kilometrų.
Ji pasakojo, kad tuo metu eidama kelyje ėmė girdėti kiekvieną galvoje praskriejančią mintį. Moteris kalbėjo, kad to kasdieniniame gyvenime ji nepatirdavo.
„Įprastai tu taip pradedi gyventi buitimi, kad tai tampa norma. Kai eini visiškai vienas tame kelyje, nereikia niekuo rūpintis, tik kaip nuo taško A atsidurti taške B, tuomet belieka tik mąstyti.
Sunkiausia ir buvo išgirsti savo mintis, nes einamas kelias – emocinis dalykas. Dėl to susiduri su visai kitokiais iššūkiais negu galvoji“, – teigė ji.
Visgi, su emociniais sunkumais Indrei padėjo susidoroti kelyje sutikti žmonės. Nors ji galvojo, kad eidama pro atokias Lietuvos vietas, provincijas, nieko nesutiks, tačiau sutiko.
Be kartu žygį įveikinėjusių piligrimų, su kuriais Indrė susitikdavo vietose, kuriose likdavo nakvoti, ji sutiko įvairių kaimų gyventojų ir jaunimo.
Vienu iš ją dar labiau motyvavusių eiti nutikimų ji pasidalijo ir su skaitytojais: „Po penktosios dienos aš turėjau ateiti į Sidabravą. Atėjusi ten, prisėdau pailsėti. Šalia manęs žaidė mokyklinukai. Toje vietoje turėjau vesti paskaitą jaunimui apie tai, kodėl aš ten ėjau.
Tad, pirmiausia, prie manęs ant dviračio privažiavo berniukas. Jis man tiesė maišelį vaisių, nors ką tik buvau parduotuvėje, jaučiau kiek sveria kiekvienas gramas ir tikrai skaičiavausi kuprinėje nešamą svorį.
Aš paklausiau jo, kodėl jis taip pasielgė. Jis man pasakė, kad aš labai maloni keliautoja. O jo vedinas privažiavo ir kitas berniukas, kuris atvežė ledų.
Pasakė, kad atrodau labai pavargusi, dėl to norėjo padaryti man staigmeną. Tai tokie visokie susitikimai, susipažinimai labai maloniai nustebino. Jie labiausiai mane motyvavo eiti pirmyn.“
Kelionėje keistų vieną aspektą
Paklausta apie tai, ką keistų kelionėje, iš pradžių Indrė sakė, jog nieko. Apžvelgusi visą kelionę ji didžiavosi tuo, kad ją pavyko įveikti ir papildyti savo keliavimo patirtį.
Indrė tikino, kad kiekvienas nueitas kilometras ir kiekvienas sutiktas žmogus jai šį tą suteikė. Dėl to moteris džiaugėsi, kad iš kelionės grįžo pilna įspūdžių.
Tiesa, vėliau, geriau pagalvojusi, Indrė pasakė, kad keistų kelionėje tik vieną dalyką. Tai – kuprinės svoris:
„Vienintelis dalykas, tai buvo mano pirmoji kelionė pėsčiomis, tai aš prisidėjau per daug daiktų. Aišku, visi ir sakė, kad tiek jų nereikia, bet kol savo kailiu nepatiri, tai nesupranti.“
Kadangi Indrė tai suprato anksti, tai perdavė didžiąją dalį savo daiktų išvežti draugui jau antroje dienoje. Dėl to moteriai tapo eiti kur kas lengviau.
Ji pridūrė, kad yra tik keli daiktai, kurių iš tiesų reikia einant pėsčiomis 500 kilometrų: „Nieko ten daug nereikia, užtenka dviejų rūbų derinių, patogių batų, higienos priemonių ir vazelino.
Prieš ruošdamasi keliui skaičiausi keliautojų patarimus, tai daug kas rekomendavo imti vazeliną tam, kad būtų išvengta pūslių. Aš tikrai jį naudojau ir toks sprendimas man padėjo.
Na, ir svarbiausia – turėjau daug pakaitinių kojinių, nes norėjau išvengti pūslių.“
