Atlikėja Katažina Zvonkuvienė kartu su dvyniais Kornelija ir Donatu pirmą kartą atvyko į autistišką stovyklą „Lietaus vaikai“ Šventojoje. Nors pirmomis dienomis teko susidurti su sunkumais, tačiau greitai sūnus adaptavosi – Katažina pastebėjo daug teigiamų pokyčių.
Katažina Zvonkuvienė sutiko pasidalinti savo patirtimi su naujienų portalu tv3.lt.
„Norisi dalintis, kad žmonės nebijotų, išgirstų. Tiesiog, pasisemtų gerų patarimų.
Kaip tik turėjome tokią atvirumo valandėlę. Jei oficialiai, skaičiau pranešimą, bet iš tikrųjų tai tiesiog dalinausi savo patirtimi, pasakojau savo patirtį gyvai, o ne per tiesioginę transliaciją ar kokioje nors laidoje.
Galėjome pabendrauti, susipažinti, pasidalinti viskuo, kas mus slegia, džiugina. Dabar pasimatė dar daugiau šviesos tunelio gale“, – šypsodamasi kalbėjo Katažina.
Kartu su savo sese ir dviem vaikais – Kornelija ir autizmo spektro sutrikimą turinčiu sūnumi Donatu – atvykusi K. Zvonkuvienė tikino, jog jie puikiai leidža laiką stovykloje „Lietaus vaikai“.
„Labai smagūs, pozityvūs ir šviesūs įspūdžiai. Prieš pirmąją stovyklą visada yra šiek tiek neramu, nes nežinai, ko laukti ir ko tikėtis. Esu mamytė su patirtimi, tai nusiteikiau viskam, neturėjau jokių ypatingų lūkesčių. Tiesiog važiuojame, būname, stebime ir, svarbiausia, ramiai ir tiek.
Kai nėra vidinio nerimo, tai ir Donatui geriau. Jis jaučiasi saugus, visi viską čia supranta, mus priima. Niekad nesiskųs, kad kažkam per triukšminga ar nepatogu. Žodžiu, viskas labai faina. Adaptuojamės ir jau keletą dienų gyvename su puikiomis nuotaikomis.
Dar mums labai pasisekė su oru. Ko daugiau ir norėti…“ – tęsė ji.
Anot moters, daugiau vaikų atvažiuoja su mamomis arba pilnomis šeimomis. Atskleidė, kodėl prie jų neprisijungė Deivydas Zvonkus.
„Deja, šįkart vyras negalėjo vykti kartu. Labai norėjo, bet kaip tik jam susidubliavo filmavimai, todėl kartu atvyko mano sesė. Bet viskuo dalinuosi, viską jam siunčiu, rodau, gyvename palaikydami ryšį.
Smagu, kad atvažiuoja ir kiti šeimos nariai – broliai, sesės, močiutės. Jie įsitraukia, mato.
Be to, šiemet atsirado smagus savanorių būrys. Žinoma, dažniausiai tai yra žmonės, kurie arba savo šeimose turi ypatingą vaiką arba studijuojantys. Jie gali pasisemti žinių ir patirties“, – pasakojo Katažina.
Interviu su naujienų portalu tv3.lt metu netoliese buvo ir jos dukra Kornelija. Paklausėme pačios mergaitės, kokie jos įspūdžiai būnant stovykloje.
„Man čia patinka. Labai smagu būti prie jūros, maudytis. Dar labai patiko jodinėti ir šuniukai“, – sakė Kornelija Zvonkutė.
Yra šeimų, kurios nelaukia svečių
Katažina jau spėjo susirasti ir draugų. Bendros patirtys suvienija žmones, to niekas nepaneigs…
„Jau susidraugavome su viena šeima. Šalia gyvename čia, bet ir Vilniuje, pasirodo, netoliese. Labai panašūs mūsų vaikų ypatumai. Šiandien, kai važiavome jodinėti, jų vaikas niekaip neatsisėdo ant žirgo. Jie klausė, kaip pavyko prikalbinti Donatą. Aš supratau, kaip jie jaučiasi, nes prieš kelerius metus Donatui buvo panašiai. Jie uždavė daug klausimų.
Manau, grįžę galėsime susitikti kavos ir dalintis patirtimi. Taip ir atsirūšiuoja draugų ratas. Nes ne visi priima ir nori tokių svečių. Žinoma, mūsų pačių draugai ir giminės mus toleruoja, palaiko, padeda. Bet yra šeimų, kurie vargsta dėl tokių problemų. Taip liūdna, jeigu atvažiavus pas draugus ar giminaičius suvoki, kad jie tavęs nelaukia arba nori, kad kuo greičau dingtum, nes kiek čia galima daužyti kažką.
Todėl ši stovykla yra fantastika. Mes gyvename šalia vieni kitų, bet niekas neprašys nuraminti vaiko ir nedrausmins. Visi supranta, pasijuokia iš situacijų, nes visi yra toje pačioje valtyje“, – tikino ji.
Jie stovykloje praleis lygiai savaitę. Paklausta, ar norėtų sugrįžti ir kitąmet, Katažina neatmetė tokios galimybės.
„Manau, tikrai ne paskutinį, bet viskas priklausys nuo to, ar pereisime atranką. Nes žiūri pagal vaiko raidą, diagnozės sunkumą ir panašiai“, – teigė moteris.
Donatas noriai valgo, mėgaujasi jūra
Prieš atvykstant, vaiką reikėjo paruošti šiam nuotykiui. Ne paslaptis, kad pirmosiomis dienomis lengva nebuvo. Bet pamažu viskas tik gerėjo.
„Iš karto Donatui viską papasakojau, visą schemą, kad bus vaikų, ilga kelionė. Šiandien su sese pasidžiaugėme, kad Donatas valgo maistą. O pas mus būdavo tragedija – jei kažkur važiuodavome, turėdavome kartu su savimi tempti maišus maisto, nes jis tiesiog nieko nevalgydavo. Eidavo į trasą sausainiai arba bulvių traškučiai. O čia jis valgo.
Jam jūra yra kažkas tokio. Jis medituoja. Stovi, žiūri. Pirmą vakarą įlipo į jūrą iki kelių ir stovėjo beveik pusvalandį nejudėdamas, tiesiog žiūrėjo į tolį. Aš kaifavau. Žiūriu į vaiką ir galvoju, kad daugiau nieko nereikia. Jūros ošimas jį ramina, tas garsas atpalaiduoja. Ir aš kartu su juo pakaifuoju. Mums patiems atostogos.
Tik kai vaikas yra ypatingas, tai pirmosios dienos yra sunkesnės. Kaip, pavyzdžiui, pas mus bėgimas į tualetą ir vandens nuleidinėjimas. Iki antradienio buvo tragedija. Jis bėgo į kiekvieną tualetą, į kiekvieną namelį, kurio durys atviros, visur, kur įmanoma. Pavargau ir aš, ir sesė. Lūžome be kojyčių ir be rankyčių. Tokia įtampa – visada nerime, kad jis pabėgs arba įbėgs pas svetimus žmones. Jiems nereikia aiškintis, bet tiesiog nepatogu ir po to sunku iš ten išvesti.
Bet trečiadienį jis jau adaptavosi. Sėdėjo ant žirgo, nors prieš tai įtikinėjome, kad bus smagu. Įsodinome vaiką ir tada jau ir be mano rankos laikymo jojo. Žiūrėjau ir galvojau, kokia jiems čia laimė“, – šypsodamasi pasakojo K. Zvonkuvienė.
